Globos savaitės renginiai vis labiau įsibėgėja. Ta proga kalbamės su globėja Rasa, auginančia dvi dukterėčios dukrytes. Moteris pasakoja, kad mergaitės jos šeimoje apsigyveno netikėtai. Tiesa, šeima tuo metu jau galvojo apie globą, kartais į namus pasisvečiuoti parsiveždavo du globos namuose augančius vaikus. Kai tėvai nebegalėjo auginti dviejų dukryčių, jų krikšto mama Rasa ėmėsi jų globos nedvejodama. Kaip pati sako, jau tada jas be galo mylėjo. Taip netikėtai išsipildė krikšto dieną pasakyti pranašiški kunigo žodžiai: „Žinok, jeigu kas gyvenime atsitiktų tėvams, abi krikšto dukras turėsi užauginti“.
Nors mergaitės ir iki apsigyvenimo pas globėją jos namuose nebuvo reti svečiai, bet iššūkių netrūko. Globos pradžią globėja juokdamasi apibūdina vienu žodžiu: tai buvo šokas. Labai greitai išryškėjo skirtumas tarp mergaičių trumpų pasibuvimų pas krikšto mamą ir nuolatinio gyvenimo drauge. Tai buvo gana ekstremalus, nors be galo džiaugsmingas gyvenimo pokytis. Teko mokytis gyventi ne tik dėl savęs, nerūpestingai leisti laiką, bet išmokti gyventi iš naujo dėl staiga greta atsiradusių dviejų mažų žmogučių. Teko atsisakyti daug įprastų dalykų, atsirado daugybė pareigų… Globėja šypteli: „Be to, mane, dar laikinai globojančią, bandė perspėti ir kolegės, ir artimieji, kad didžiulę naštą, atsakomybę užsikrausiu ant pečių. O man kaip tik norėjosi įrodyti, kad aš tikrai sugebėsiu“. Globėja perspėjimų neišsigando, net mintis atsisakyti globos nebuvo kilusi, nors pripažįsta, kad iš naujo išmokti gyventi buvo didžiulis iššūkis. Dabar mergaites ji globoja jau septintus metus. Ji sako tikrai suprantanti, kad atsakomybė didelė, bet niekada negalvoja, kad daro kažkokį žygdarbį. Tik džiaugiasi gavusi tokią didžiulę Dievo dovaną. Ji daug galvoja apie tinkamus problemų sprendimus, skaito psichologinę literatūrą. Dabar, iš laiko perspektyvos, ji supranta, kad buvo galima į problemas, vaikiškas mergaičių ligas ir ramiau žiūrėti. Svarbiausia, kad laikui bėgant rūpesčiai virto malonumais – mergaitės darėsi vis savarankiškesnės, norėjosi puošniai jas rengti, skaniai pamaitinti ir kartu smagiai praleisti kuo daugiau laiko. Ir vis nenustoja džiaugtis tuo, kad mergaitės yra kaip gyvenimo stebuklas.
Globėja neneigia, kad kiekviena diena ir dabar pilna iššūkių. Bet ji vis kartoja, kaip yra svarbu apie visas iškilusias problemas kalbėtis. Ji su globotinėmis aptaria pačius įvairiausius dalykus nuo kasdieninių situacijų iki didžiausių mergaičių paslapčių, svajonių ar skaudžiausių išgyvenimų. Taip kuriami šilti tarpusavio ryšiai, atsiranda bendrystė. Globėja nesustodama pasakoja, kokios jos mergytės skirtingos, dėl ko kuri greitai įsiskaudina, kas joms kelia rūpesčių. Maloniai stebina ir džiugina, kaip jautriai globėja moka prisibelsti į jų netikėtai užsivėrusias širdutes, kaip laiku sugeba pastebėti jų nors kartais ir vaikiškai juokingas, bet joms tokias svarbias problemas. Kalbai pakrypus apie mergaičių pomėgius, globėja džiaugiasi Viltės muzikiniais gabumais, o Eglės gebėjimu piešti, tapyti. Jos tesiskiria tik metais, bet yra labai skirtingos ir elgesiu, ir savo būdu, ir pomėgiais.
Pasiteiravus, kas globojant labiausiai džiugina, Rasa nė nesusimąsčiusi atsako, kad šiluma, meilė, kurią iš globotinių ji nuolat gauna. Mergaitės moka surasti gerą žodį, laiku pagirti, paglostyti ar pribėgusios pabučiuoti, o nusijuokusi priduria, kad jei reikia, pasako jai ir pastabų, pavyzdžiui, dėl apsirengimo. Mergaitės nuo mažumės mokomos su aplinkiniais elgtis labai gražiai, šiltai su jais bendrauti. Globėja įsitikinusi: jeigu niekinsi kitą žmogų, būsi pikta, lygiai taip pat su tavimi kalbės ir tas žmogus. Tą tiesą ji visada stengiasi perduoti ir savo globotinėms. Ir dar, globėja įsitikinusi, būtina laikytis duotų pažadų. Ji teigia pati visada tesinti pažadus ir mergaites moko laikytis duoto žodžio. Globėja taip pat džiaugiasi joms įskiepyta atsakomybe – mergaitės, kad ir netoli iš namų išėjusios, supranta, kad turi parašyti žinutę dėl visų ramybės ir saugumo.
Pasiteiravus, ką globėja patartų kitiems, dar tik svarstantiems globoti, ji susimąsto: „Lengviausia būtų pasakyti – imkit ir globokit. Bet tiesa tokia, kad priėmus vaiką į šeimą, gyvenimas pasikeis iš esmės. Nebeliks AŠ. Pirmoje vietoje atsiras vaikai. Jei žmogus tikrai pasiryžta globoti, turi žinoti, kad nuo tos dienos viskas gyvenime keičiasi. Prireikia daug atsakingumo. Turi mokytis gyventi iš naujo, nesvarbu, ar tu imsi globoti vyresnius, ar mažus vaikus. Prasideda darbas ir su savimi, ir su vaikais. Kartais net laiko sau pritrūksta. Pirmiausiai skubi padėti vaikams.“ Tik globodama Rasa ėmė jausti, kad gyvenimas tapo pilnavertis. Globėja tvirtai įsitikinusi, kad svarbu džiaugtis kiekviena diena. Ir dėkoti Dievui, kad jis kartais atsiunčia tokį turtą, tokį stebuklą… Ir, aišku, besąlygiškai mylėti auginamus vaikus: „kiek meilės duosi, tiek ir gausi“. Nusprendus globoti dvejonėms vietos nebelieka, „imi ir augini tuos vaikus kaip savo, ir net negalvoji, kad tu globėjas“. Iš tikrųjų globėją Rasą džiugina visai kitas dalykas – kad duota galimybė auginti vaikus. Juk su jais visada įdomu.
Straipsnį parengė PNSPC Globos centro globos koordinatorė Gertrūda Impolienė