Gražiausių metų švenčių laukimas – tai stebuklingas laikas. Tai laikas, reikalaujantis susikaupimo, apmąstymo. Šis laikotarpis mums kelia šiek tiek sumaišties, nerimastingumo ne tik gyvenime, bet ir vidiniame pasaulyje. Belaukiant žiemos švenčių puikus metas skirti šiek tiek laiko sau, pagalvoti apie tai, kam ir už ką esu dėkingas. Šiame skubančiame, niekada nestovinčiame pasaulyje mes linkę ko nors prašyti, ko nors tikėtis, dėl ko nors piktintis, būti nepatenkintais. Tačiau retas kuris geba sustoti ir pagalvoti – o už ką AŠ esu dėkingas? Už tai, kad kvėpuoju! Už tai, kad esu! Už tai, kad gyvenu! Už tai, kad turiu kojas, rankas! Už tai, kad turiu sveikus vaikus! Už tai, kad pabudau šį rytą, kai kažkur pasaulyje kitas žmogus nebepabudo!
Mes, žmonės nesame linkę atsigręžti į save ir KASDIEN padėkoti už praėjusią dieną. Dėkingumas yra labai galingas ginklas mūsų rankose. Išmokę dėkoti sau ir kitiems, mes auginame save kaip asmenybę, mūsų emocinė būklė tampa stabilesnė, daugėjo pozityvių emocijų, gerėja nuotaika. Išmokus dėkingumo ir tai darant kasdien atsiranda jausmas, kad mavo kelyje vis dažniau užsidega žalia šviesa, kad man sekasi ten, kur atrodė ne taip jau ir paprasta, gyvenimas prisipildo kūrybos, meilės, sveikatos, spalvų. Dauguma mūsų esame išmokyti, išauklėti visuomet ieškoti ir matyti tik tai, ko neturime, dejuoti, skųstis, pykti dėl to, kad kitiems kažkas atitenka, o mums – ne. Tai reali nepritekliaus, deficito filosofija. Ir iš tikrųjų, tuomet gyvenimas tampa neįdomus ir sunkus. Bet mes galime tai pakeisti išmokę dėkoti. Nes dėkingas protas nuolat susikoncentravęs į gerus dalykus, vadinasi, jis ir kuria gerus dalykus. Tikriausiai dauguma žinote JAV ir Kanadoje švenčiamą Padėkos dieną, kurios metu šeimos nariai vieni kitiems dėkoja už praėjusius metus, už nutikusius įvykius, už patirtas patirtis. O jeigu tokią dieną švęstume kasdien? Mokslininkų teigimu, išreikšdami dėkingumą, ne tik pagerbiame kitus, bet ir padedame sau. Nenustebčiau, jeigu pagalvotumėte: „O aš neturiu už ką dėkoti“. Juk įprastai esame dėkingi tik už didelius mūsų gyvenime nutikusius įvykius, o paprastus ar įprastus dalykus priimame kaip savaime suprantamus. Ar dažnai prisimename, kad pats gyvenimas yra didelė dovana? Retas kuris mokame nugyventi dieną taip lyg ji būtų paskutinė tavo gyvenimo diena: pasidžiaugimas smulkmenomis, pasigėrėjimas medžiais, žvaigždėmis (ar dažnai išvis prisimename pakelti galvą į dangų?), artimais žmonėmis. Tik vienas kitas nepamirštame bent mintyse padėkoti už visa tai. Jeigu rastum bent 2 minutes kasdien įvardyti dalykus (o gal ir pasiėmus mažą knygelę-užsirašyti), už kuriuos šiandien jaučiamės dėkingi, patirtume teigiamų pokyčių. Tokiu būdu mes pamatome gyvenimo teigiamą pusę. Bet, o ką daryti, jeigu darbe buvo nelabai gera diena? Ir čia mes galime atrasti pozityvo! Būkime dėkingi, kad turime darbą ir nereikia stovėti darbo biržoje, o nesėkmės darbe yra laikinos. Patirdami nesėkmes mes tobulėjame, augame kaip asmenybės. Nesėkmės mums neleidžia „užmigti“, sustabarėti, jos mus užgrūdina, leidžia mokytis ir padaro stipresniais. Kai išmokstame būti dėkingi, dingsta noras burbėti dėl smulkmenų, nes mes atrandame daug svarbesnius dalykus gyvenime – artimuosius, draugus, gamtos grožį, supančią aplinką ir panašiai. Su dėkingumu gerėja mūsų gyvenimo kokybė. Būti dėkingam – tai daryti gera ir sau, ir kitam.
Artėjant Kūčių vakarui linkiu sustoti, pamiršti rūpesčius, pabūti su savo mintimis ir nebijoti vieni kitiems padėkoti už tai, kad esate šalia, kad galite vieni kitus apkabinti, kad galite pasigrožėti krentančiomis snaigėmis, pabendrauti ir pabūti tyloje, susikaupime. Nepamirškite, kasdieninis dėkingumas sau ir kitiems daro stebuklus. Pamėginkit ir įsitikinsit patys.
Psichologė Ingrida Jezdauskienė 2023m.